Sijonuota vyšnia

Gal dėl to, kad Elena filmuko naujoji gerbėja, pirma asociacija su vyšnia dabar – Čipolino nuotykių grafo Vyšniuko mama . Tokia aikštinga ir pūstais sijonais :)

Antra mintis pagalvojus apie vyšnias žiemą - gardus kompotas arba vasaros pabaigoje nusvirusios raudonos šakos. Ir aplinkui jas apspitusios uogos - tokios didelės ir sultingos.

Paskutinę vasarą tėvelių sodo vyšnios buvo tokios sultingos, kad iš jų uogienė būtų buvusi panaši į vyšnių sriubą. Todėl ir buvo verta virti iš jų kompotą :)

O tereikia cukraus ir vandens.

Tiesą pasakius net nežinau, kaip reikėtų virti. Pati susigalvoju ir tiek.

Cukrų paverdu su vandeniu. Šiuo sirupu užpilu vyšnias, sudėtas į stiklainius, ir uždarau. Štai ir visas menas.

Žiemą šis kompotas nuostabus!

Rudens pamišimas - obuolių sultys

Obuolių sultys - tai gėrimas, be kurio mano šeimynėlė ko gero nieko daugiau ir negeria. Žinoma, vanduo ir visa kita, bet obuolių sultys "rules" :)

2008 ųjų rudenį išsivirėme 50 l sulčių. Sakiau GANA. Ir kitais metais jei virsiu, tikrai maksimum tiek.

2009 ųjų rudenį Aurimas išvažiavo pas tėvelius rinkti rudeninių obuolių ir išsispausti sulčių. Nusivežė visus tuos 50 litrų talpos indus. Sugrįžta mano vyras su jais, pilnais sulčių, ir... dar 40 litrų talpos bidonu, kuris pilnut pilnutėlis...ko? :)

Taigi abu plušome virtuvėje ir virėme 90 litrų obuolių sulčių.

2010 ųjų sausį aš pasakiau - kitais metais virsime maksimum 90 litrų sulčių :))))

O joms tereikia trupučio cukraus (priklauso nuo to, kaip saldžios sultys) ir didelės porcijos kantrybės :) Bet verta!

Paprastoji obuolienė

Mūsų šeima - tikri obuolių fanai. Iš obuolių gaminam ką tik sugalvojam - sultis, uogienes, pyragus. Valgom jų daug ir negamintų.

Uogienės pasigaminimui reikia obuolių, cukraus ir nedaug vandens. Čia viskas paprasta, tik svarbu atsiminti kelis dalykus.

a) Į supjaustytus ir į puodą sudėtus obuolius įpilti reikia labai nedaug vandens. Ant dugno, kad nekibtų. Skystį išskiria patys obuoliai.

b) Cukrų reikia dėti tik tuomet, kai obuoliai jau yra suminkštėja, apvirę. Tuomet geriau jis ištirpsta. Cukraus reikia dėti labai nedaug, jei norisi gaivios su lengva rūgštele uogienės

c) Virti reikia neilgai. Kai jau obuoliai sukrenta į vieną masę, galima pilti į paruoštus stiklainiukus.

Praėjusį rudenį ruošdama obuolienę į dalį jos įpjausčiau ir kartu viriau rabarbarus. Skonis nepakartojamas :)

Skanaus :)

Vasaros derlius mūsų sveikatai

Dabar žiema, balta balta, kur dairais. Nosį riečia šaltukas. O namie pasigaminus pusryčius, pietus ar vakarienę galime drąsiai džiaugtis dar vasaros pabaigoje-rudens pradžioje pasigamintomis uogienėmis ir gėrimais. Natūralu ir sveika. Skanu. Ir be jų neįsivaizduojame savo virtuvės stalo.

Žinoma, gaminimas atima jėgų ir laiko. Jei namuose zuja vaikai, tenka virimus, vakavimus atidėti nakčiai. Tačiau kai palyginu tai, ką gaunu nusipirkusi parduotuvėje, su tuo, kokį malonumą patiriu valgydama savo produktą, įsitikinu, kad verta paprakaituoti naktimis.

Paprastoji obuolienė

Vyšnių kompotas

Rudens pamišimas - obuolių sultys

Ir dar juodųjų serbentų, bruknių, mėlynių, moliūgo uogienės. Joms reikia uogų, cukraus ir trupučio vandens. Ir atminti, kad uogų svarbu nepervirti :)

Karalienė moliūgienė

Va čia tai bent - darbe visos kolegės ko gero turi išvirusios šią nepaprastą uogienę. Vadinu ją karaliene moliūgiene. Ir dėl spalvos, ir dėl neįprasto skonio, ir dėl netikėto atradimo, ir galiausiai dėl to, kad vyras ją apsilaižydamas valgo ir su niekuo nenori dalintis, nors man tai nėra pats gardžiausias skonis iš turimų uogienių.

Receptas nėra paprastas, tad apie viską nuo pradžių. Aprašymas skirtas 1 kilogramui moliūgo.

Reikia:

- 1 kg moliūgo

- 1 kg cukraus

- 1 citrinos arba apelsino [kadangi aš viriau didžiulį moliūgą, tai visko reikėjo daugiau; dėjau ir citriną, ir apelsiną. Kuo daugiau citrusinių vaisių, tuo spalva šviesesnė]

Patariama imti minkštą moliūgą. Nuplauti, nulupti, išimti sėklas [tik neišmeskit sėklų, sudžiovinkit, bus puiki proga pagliaudėti] ir supjaustyti norimos formos gabaliukais.

Pusė nurodyto cukraus kiekio užpilti ant supjaustyto moliūgo ir palikti stovėti 12 valandų. Kadangi viską pradėjau ruošti vakare, tai moliūgas nakvojo virtuvėje po drobiniu rankšluosčiu :)

Ryte, t.y. po 12 valandų, gautą sunką nupilti ir į ją sudėti likusį cukrų. Išmaišyti ir gautą sirupą po pusvalandžio užvirti. Jei per mažai prisirinko skysčio, galima įpilti stiklinę vandens [bet vargu ar to prireiks]. Sirupą virti 15 minučių, tuomet sudėti moliūgo gabaliukus ir kai gauta masė užvirs, virinti 10-15 min. Viską palikti vėl 10-12 valandų. Reiškia - laukti vakaro :)

Esančią masę vėl užvirti ir sudėti citrusinius vaisius. Ir žievelę, ir minkštimą. Žievelę sutarkuoti smulkia tarka. Sultis išspausti į moliūgienę ir kas liko smulkiai supjaustyti bei sudėti į uogienę. Kai uogienė užvirs, pamažu maišant pavirti 10 minučių ant labai mažos ugnies.

Viską supilstyti į paruoštus stiklainius. Juose esančią uogienę, pridengus marle, palikti atvėsti. Maždaug po 5 val. uždaryti [originaliame recepte rekomenduoja aprišti pergamentiniu popieriumi, tačiau aš tradiciškai naudojau paprastus dangtelius].

Laikyti rūsyje :) ir skaniai valgyti su kuo tik širdis geidžia.

Įsitikinau, kad moliūgas ne šiaip sau daržovė... Ir garnyrui, ir sriubai, ir Helovynui, ir blynams, ir uogienei, ir šiaip valgyti gali; jei saldus - grauži sau, kaip obuolį. Še tau, kad nori. O užauginti visai nesudėtinga - palieki sodo kamputyje, ir jis pats sau pampsta, nei priežiūros jam reikia, nei dar ko. Pavadinčiau savarankiškiausia sodo daržove! Ir naudos duodančia su kaupu.

Jo didenybė Burokas

Viena iš skaniausių man daržovių yra raudonas burokas. Jį galiu valgyti bet kada ir jo nebūna per daug :)
Nelaukiu, kada rūsio drėgmė ims gadinti daržoves, burokėlius pirmuosius skubu apsaugoti. Atvirai pasakius net nežinau, ar marinuojant jie išlaiko savo gerąsias savybes, bet man skanu ir tiek. O vitaminų praradimą kompensuoju šviežiomis burokėlių sultimis (dažnai maišytomis su morkomis ir obuoliais).

Tad paprastas marinatas (radau internete), kuris 100 proc pasiteisino ir puikiai tiko:
supjaustytus kubeliais burokėlius (virtus) apipyliau išvirtu marinatu, kuriam reikia
- 1,5 l vandens
- 1 st. acto
- juodųjų, kvapiųjų pipirų (po 5-6 vnt.)
- lauro keli lapeliai
- 1 valg.š. druskos
- 1 valg.š. cukraus

Skonis fatastiškas. Tinka pietų garnyrui, mišrainėms, užkandžiams ar valgymui tiesiog užkandant duona.

Žalia sodo gėrybė - žiemos būtinybė

Aha, tai agurkas.

Vasarą jų primarinavau, bet kažkaip užsimiršau, kad nieko apie tai nepažymėjau.

Tad keli trumpi ir aiškūs išmokimai apie agurkų vakavimą, kuriuos ir taikiau:

1) prieš marinuojant agurkus reikia mirkyti šaltame vandenyje apie 6 val. Taip jie būna traškesni ir kietesni, kai žiemą išimame iš stiklainio

2) naudoju tik natūralius prieskonius, o ne parduotuvinius mišinius. Įprastas derinys:

- krapų stiebai

- česnakas

- kvapieji pipirai

- lauro lapai

- juodieji ir baltieji pipirai

- garstyčių sėklos

- džiovinta kalendra

3) viską dedu iš akies ir užpilu marinatu, kurį vėl nupylus ir pavirinus užpilo antrą sykį.

Marinatui reikia:

- 4 valg.š. acto

- 1 l vandens (geriausiai - šulinio:)

- 1 valg.š. druskos

- 1 valg.š. cukraus

4) finale - skanūs agurkai :)

Konservuotas sodo moliūgas

Šis pagardas, ragautas tik Šv.Kalėdų išvakarėse, nors pagamintas dar rugpjūtį.

Uošvių sode auga dideli moliūgai, tad vienu ar keliais sykiais šeimai jį visą sudoroti, kad nesugestų, sudėtinga užduotis. Išeitis tokia - konservuoti :) Paragavus primena konservuotų imbierų skonį, tad visai mielai pagardinčiau ir suši, jei tokį gaminčiau.

Receptas atkeliavo iš "Geri patarimai siūlo" 2005 m. žurnalo, dedikuoto konservavimui.

Reikia:

800 g moliūgų (galima mažiau ar daugiau)

Marinatui:

180 ml balto vyno acto

80g cukraus

320 ml vandens

šaukštas druskos

5 griežinėliai šviežio imbiero (aš dėjau daugiau)

šaukštelis garstyčių sėklų

Nuluptą moliūgą supjausčiau kubeliais ir sudėjau į stiklainį. Toliau ruošiau marinatą. Sudėjau į krūvą visus reikiamus jam produktus, maišydama užvirinau ir kaitinau tol, kol ištirpo cukrus bei druska. Marinatą supyliau į stiklainį, kuriame sudėtas moliūgas. Pakaitinau apie 15 min ir užsukau galutinai. Palikau vėsti ir laukti žiemos rusyje.

Skanaus :)

Slyvų kompotas

Tai buvo rudens pradžioje. Baigiantis šių metų sodo gėrybių dorojimo metui kaitinau namines obuolių sultis ir šalia jų nusprendžiau iš kelių turimų kilogramų slyvų išvirti kompotą. Viskas lyg ir paprasta, elementaru - slyvos, vanduo ir cukrus (proporcijos pagal skonį). Tačiau užėjus norui eksperimentuoti, į verdantį vandenį įmečiau kelias skilteles imbiero šaknies. Mąsčiau: slyvų kompotai būna visad saldūs, tad reikia ko nors aštraus :)

"Čiedyjau" savo kompotus Šv. Kaledoms. Ir paragavus nusprendžiau, kad imbierą pamėgau ne šiaip sau :)

Tad šiam slyvų kompotui reikia slyvų, cukraus, vandens ir imbiero. Pavirinus vandenį su cukrumi įmečiau griežinėliais supjaustytą nedidelę dalį imbiero šaknies, šiek tiek pavirinau ir užpyliau slyvas. Viską trumpai pavirinau, supilsčiau į stiklainius ir pastačiau nakčiai vėsti. Vėliau kompotą palikau brandintis rusy didžiosioms metų šventėms.

Skanaus :)