Pomidorų sriuba

Kai pirmą kartą lankiausi užsienyje (tai buvo 1996 metais ko gero, Vokietijoje), pirmą kartą ragavau trintą, ir dar pomidorų sriubą. Lietuvoje apie tokią tuomet nepagalvodavau. Pažinojau tradicines burokėlių, kopūstų, šiaip daržovių, žuvies, duonos sriubas. O apie pomidorienę nuo to karto svajojau – ji tokia skani, tačiau kaip ją pagaminti? Ir galbūt šiandien virdama tą sriubą nė iš tolo neprilygstu tai, valgytai kažkada. Tačiau bandyti verta!

Pietų stalo dama - moliūgienė

Bevartant Beatos kulinarijos knygas, kurios man patinka labiausiai iš turimų, akis negali prasprūsti pro receptus, kuriuose yra daug moliūgo. Ypač rudenį, kuomet ryškiai oranžinis, geltonas ar žalsvas pilvūzas ant stalo tik ir kužda "suvalgyk mane".

Ši trinta moliūgienė ypatinga tuo, kad pusė gaminimo proceso sudaro orkaitėje kaitinamos kelios daržovės. Na niekada dar neviriau tokios sriubos, kuriai prireiktų orkaitės! :)

Žalias mamos atradimas

Kartą sėdėjom sau su mama ir mąstėm, ką gi čia užkandus... Šaldytuve ji rado avokadą ir varškę. Ir ką gi sau galvoji? Ogi pasirodo iš jų galima pasigaminti gardžią užtepėlę ant duonos. Pridėjus žiupsnelį fantazijos gaunasi štai tokie nuostabūs sumuštiniai-suteptiniai.

Reikėjo:
1 avokado
1 pokelio varškės (kokią įprastai mėgstam)
1 skiltelės česnako (kas mėgsta stipriau, kas mažiau)
Druskos ir juodų pipirų pagardinimui
Jei yra, pipirnės ar kito žalumyno
Duonos

Avokadą ir varškę bei česnako skiltelę reikia gerai sutrinti (naudojam virtuvinį trintuvą). Viską norimu storiu užtepti ant duonos riekelių, apibarstyti kaip sau patinka druska ir pipirais. Dar radome ant palangės užaugusią pipirnę, tai dėl skonio ir spalvos pabarstėm.

Tuomet išsivirėm kavos ir sau nejučia sulapnojom iki paskutinio trupinio. :) Paprasta kaip du kart du.

Skanaus!

Sijonuota vyšnia

Gal dėl to, kad Elena filmuko naujoji gerbėja, pirma asociacija su vyšnia dabar – Čipolino nuotykių grafo Vyšniuko mama . Tokia aikštinga ir pūstais sijonais :)

Antra mintis pagalvojus apie vyšnias žiemą - gardus kompotas arba vasaros pabaigoje nusvirusios raudonos šakos. Ir aplinkui jas apspitusios uogos - tokios didelės ir sultingos.

Paskutinę vasarą tėvelių sodo vyšnios buvo tokios sultingos, kad iš jų uogienė būtų buvusi panaši į vyšnių sriubą. Todėl ir buvo verta virti iš jų kompotą :)

O tereikia cukraus ir vandens.

Tiesą pasakius net nežinau, kaip reikėtų virti. Pati susigalvoju ir tiek.

Cukrų paverdu su vandeniu. Šiuo sirupu užpilu vyšnias, sudėtas į stiklainius, ir uždarau. Štai ir visas menas.

Žiemą šis kompotas nuostabus!

Rudens pamišimas - obuolių sultys

Obuolių sultys - tai gėrimas, be kurio mano šeimynėlė ko gero nieko daugiau ir negeria. Žinoma, vanduo ir visa kita, bet obuolių sultys "rules" :)

2008 ųjų rudenį išsivirėme 50 l sulčių. Sakiau GANA. Ir kitais metais jei virsiu, tikrai maksimum tiek.

2009 ųjų rudenį Aurimas išvažiavo pas tėvelius rinkti rudeninių obuolių ir išsispausti sulčių. Nusivežė visus tuos 50 litrų talpos indus. Sugrįžta mano vyras su jais, pilnais sulčių, ir... dar 40 litrų talpos bidonu, kuris pilnut pilnutėlis...ko? :)

Taigi abu plušome virtuvėje ir virėme 90 litrų obuolių sulčių.

2010 ųjų sausį aš pasakiau - kitais metais virsime maksimum 90 litrų sulčių :))))

O joms tereikia trupučio cukraus (priklauso nuo to, kaip saldžios sultys) ir didelės porcijos kantrybės :) Bet verta!

Paprastoji obuolienė

Mūsų šeima - tikri obuolių fanai. Iš obuolių gaminam ką tik sugalvojam - sultis, uogienes, pyragus. Valgom jų daug ir negamintų.

Uogienės pasigaminimui reikia obuolių, cukraus ir nedaug vandens. Čia viskas paprasta, tik svarbu atsiminti kelis dalykus.

a) Į supjaustytus ir į puodą sudėtus obuolius įpilti reikia labai nedaug vandens. Ant dugno, kad nekibtų. Skystį išskiria patys obuoliai.

b) Cukrų reikia dėti tik tuomet, kai obuoliai jau yra suminkštėja, apvirę. Tuomet geriau jis ištirpsta. Cukraus reikia dėti labai nedaug, jei norisi gaivios su lengva rūgštele uogienės

c) Virti reikia neilgai. Kai jau obuoliai sukrenta į vieną masę, galima pilti į paruoštus stiklainiukus.

Praėjusį rudenį ruošdama obuolienę į dalį jos įpjausčiau ir kartu viriau rabarbarus. Skonis nepakartojamas :)

Skanaus :)

Vasaros derlius mūsų sveikatai

Dabar žiema, balta balta, kur dairais. Nosį riečia šaltukas. O namie pasigaminus pusryčius, pietus ar vakarienę galime drąsiai džiaugtis dar vasaros pabaigoje-rudens pradžioje pasigamintomis uogienėmis ir gėrimais. Natūralu ir sveika. Skanu. Ir be jų neįsivaizduojame savo virtuvės stalo.

Žinoma, gaminimas atima jėgų ir laiko. Jei namuose zuja vaikai, tenka virimus, vakavimus atidėti nakčiai. Tačiau kai palyginu tai, ką gaunu nusipirkusi parduotuvėje, su tuo, kokį malonumą patiriu valgydama savo produktą, įsitikinu, kad verta paprakaituoti naktimis.

Paprastoji obuolienė

Vyšnių kompotas

Rudens pamišimas - obuolių sultys

Ir dar juodųjų serbentų, bruknių, mėlynių, moliūgo uogienės. Joms reikia uogų, cukraus ir trupučio vandens. Ir atminti, kad uogų svarbu nepervirti :)

Karalienė moliūgienė

Va čia tai bent - darbe visos kolegės ko gero turi išvirusios šią nepaprastą uogienę. Vadinu ją karaliene moliūgiene. Ir dėl spalvos, ir dėl neįprasto skonio, ir dėl netikėto atradimo, ir galiausiai dėl to, kad vyras ją apsilaižydamas valgo ir su niekuo nenori dalintis, nors man tai nėra pats gardžiausias skonis iš turimų uogienių.

Receptas nėra paprastas, tad apie viską nuo pradžių. Aprašymas skirtas 1 kilogramui moliūgo.

Reikia:

- 1 kg moliūgo

- 1 kg cukraus

- 1 citrinos arba apelsino [kadangi aš viriau didžiulį moliūgą, tai visko reikėjo daugiau; dėjau ir citriną, ir apelsiną. Kuo daugiau citrusinių vaisių, tuo spalva šviesesnė]

Patariama imti minkštą moliūgą. Nuplauti, nulupti, išimti sėklas [tik neišmeskit sėklų, sudžiovinkit, bus puiki proga pagliaudėti] ir supjaustyti norimos formos gabaliukais.

Pusė nurodyto cukraus kiekio užpilti ant supjaustyto moliūgo ir palikti stovėti 12 valandų. Kadangi viską pradėjau ruošti vakare, tai moliūgas nakvojo virtuvėje po drobiniu rankšluosčiu :)

Ryte, t.y. po 12 valandų, gautą sunką nupilti ir į ją sudėti likusį cukrų. Išmaišyti ir gautą sirupą po pusvalandžio užvirti. Jei per mažai prisirinko skysčio, galima įpilti stiklinę vandens [bet vargu ar to prireiks]. Sirupą virti 15 minučių, tuomet sudėti moliūgo gabaliukus ir kai gauta masė užvirs, virinti 10-15 min. Viską palikti vėl 10-12 valandų. Reiškia - laukti vakaro :)

Esančią masę vėl užvirti ir sudėti citrusinius vaisius. Ir žievelę, ir minkštimą. Žievelę sutarkuoti smulkia tarka. Sultis išspausti į moliūgienę ir kas liko smulkiai supjaustyti bei sudėti į uogienę. Kai uogienė užvirs, pamažu maišant pavirti 10 minučių ant labai mažos ugnies.

Viską supilstyti į paruoštus stiklainius. Juose esančią uogienę, pridengus marle, palikti atvėsti. Maždaug po 5 val. uždaryti [originaliame recepte rekomenduoja aprišti pergamentiniu popieriumi, tačiau aš tradiciškai naudojau paprastus dangtelius].

Laikyti rūsyje :) ir skaniai valgyti su kuo tik širdis geidžia.

Įsitikinau, kad moliūgas ne šiaip sau daržovė... Ir garnyrui, ir sriubai, ir Helovynui, ir blynams, ir uogienei, ir šiaip valgyti gali; jei saldus - grauži sau, kaip obuolį. Še tau, kad nori. O užauginti visai nesudėtinga - palieki sodo kamputyje, ir jis pats sau pampsta, nei priežiūros jam reikia, nei dar ko. Pavadinčiau savarankiškiausia sodo daržove! Ir naudos duodančia su kaupu.

Raudonskruostė arbatėlė

Pavadinimas kiek keistas, bet arbata įpareigoja ją pavadinti raudonskruoste. Ir dėl spalvos, ir dėl šilumos, ir dėl skonio, kurį prilyginčiau raudonai spalvai... Čia kaip kokiame asociacijų žaidime.

Šį atradimą padariau visai netyčia tik tik prasidėjus rudeniui. Į verdantį vandenį įdėjau liepžiedžių, tuomet melisų lapų ir kotelių... Ir kažkaip sumąsčiau, kad norisi ko nors gaiviai raudono. Ir štai pirma idėja - bruknės (saujelė jų).

Viską sudėjusi paviriau ir gavau netikėtai puikų skonį, kurio neaprašysiu, o pasiūlysių pasigaminti ir išmėginti. Žiemai ar vasarai - puikus gėrimas!

O čia tai, kas liko :)

Du riešutai arba Mirtis nuo šokolado

Mano kolegės Dianos ir jos dukrytės pyragas (pavadinimo autorystė joms), kuris savo sotumu lenkia viską, ką iki šiol esu saldaus gaminusi. Riešutų ir šokolado gausa mikliai pripildo skrandį. Įsitikinau, kad tai puikus kepinys šeimai, šventei, draugams.

Reikia:

- 200 g migdolų

- 200 g graikinių riešutų

- 200 g juodojo šokolado (ir ne kitokio:)

- 6 kiaušiniai

- 125 g sviesto

- 140 g cukraus

Kiaušinių trynius atskirai nuo baltymų išplakti su cukrumi ir lėtai įplakti tirpintą sviestą. Cukrus turi visiškai ištirpti, o masė gautis panaši į baltą kremą.

Riešutus ir šokoladą reikia sukapoti. Pagal receptą kapoti reikėtų stambiai, bet aš su virtuvėje esančiu maišytuvu viską sukapojau smulkiai. Viską sumaišyti su kiaušinių plakiniu.

Iki standžių putų išplakti baltymus ir įmaišyti į ruošiamą bendrą masę. Viską supildyti į sviestu išteptą kepimo formą. Kepti apie 35-45 minutes.

Iškeptą pyragą galima ir glazūra užpilti. Gautųsi tortas. Šį sykį tokios prabangos neruošiau.

Nagi tikras skanumas!